Japonijoje žmonės skirsto save į grupes: šeimos, kaimo, religijos, universiteto ir t.t. Jų supratimu priklasymas grupei (ir be abejonės priklausomybė nuo jos) yra brandumo požymis. Jokiai grupei nepriklausantys japonai (Ippiki ookami - vieniši vilkai) laikomi savanaudžiais ir nevertais paasitikėjimo. Jie būna labaai pažeidžiami ir dažniausiai nepritampa prie visuomenės. Susitapatinimas su grupe ugdomas visur, tiek darbe, tiek mokykloje. Nors koledžų studentai įkvepia šiek tiek laisvės, bendrovė ir santuoka individualumą nuslopina (Japonijoj gerai žinomas posakis deruki wa utareru - "labiausiai išsikišusi vinis įkalama pirmiausia"). Šiuolaikinio japonų jaunimo elgesys daug labiau nepriklausomas nei, pvz. jų tėvų, tačiau dauguma savo individualumą išreiškia per grupę. Kuo Japonijoje žmogus vyresnis, tuo labiau jis yra gerbiamas, taip pat pagarba priklauso nuo geresnio išsilavinimo, aukštesnės padėties darbe, aukštesnės socialinės padėties. Pirmąkart susipažįstant dviem asmenim, vienas jų nusilenkia ir prisistato, tačiau pamatęs bent mažiausią užuominą, nusilenkia dar žemiau ir ima kalbėti dar nuolankiau. Dėl vietos trūkumo, japonai išmoko gyventi nekreipdami dėmesio į aplinkinius. Jie rūpinasi tik savo mažais sodeliais ir nekreipia jokio dėmesio į kaimynus, kurie elgiasi lygiai taip pat. Jei ko nors gatvėje paprašai žmogaus, tai laikoma labai neeiliniu atveju ir tau tikrai padės, nes manys, kad pagalbos tikrai reikia labai, jei jau kreipeisi į jį. Gaijin reiškia "svetimi asmenys". Taip japonai vadina užsieniečius. Ir niekas, nei Japonijoj pragyventas laikas, nei tavo meilė Japonijai nepakeis nuomonės, jog tu esi tik užsienieti. Žinoma, gali ten susirasti draugų, bet tai yra sunku ir jie greičiausiai vis tiek neužmirš, jog esi ne vietinis.Panašiai yra ir Japonijoje gyvenančiams korėjiečiams. Jiems jaučiama visuotinė panieka. Abi šalys viena kitą laiko žemiausia gyvybės forma žemėje ir, nors budami japonų nelaisvėje korėjiečiai išmoko Japonų kalbą, dabar geriau mirtų nei ja kalbėtų.
Japonų nuomonė apie vakariečius (mus):
Jie užauga turte, todėl neturi tokio atkaklumo kurį išugdo nepritekliai;
Jie kūribingi, bet grupėse dirbti nemoka;
Jie logiški, bet neturi kantrybės;
Greitai susidraugauja, bet jų draugystė dažnai nenuoširdi;
Jie savanaudžiai ir nesuvokia, kad skirtingų kultūrų požiūris skiriasi;
Vakariečių įmonės labiau rūpinasi produkcija, o ne bendradarbiais ir tarnautojais.Vienintelė vakarų šalis, kurią japonai gerbia yra Prancūzija ir Vokietija. Į japonus žiūriam kaip į žmones, makančius kopijuoti, bet negalinčius nieko naujo sukurti. Japonai gyvenimą skiria darbui ir bendrovei. Po antro pasaulinio karo jie labai greitai atkūrė ekonominę pusiausvyrą, nes žmonės labai ilgai dirbdavo po 6, o kartais net po 7 dienas per savaitę. Tačiau nors karas baigėsi, ekonomika atstatyta, jie vis dar liko darboholikais. Daugelis Japonijos bendrovių mano, kad einantys atostogų yra neatsakingi ir nelojalūs. Tik kartais ima ilgesnes nei savaitės atostogas, niekada neišnaudoja visų jiems priklausančių atostogų. Kai kurie darbdaviai net padarė privalomas atostogas ir uždraudė viršvalandžius 1 dieną per savaitę. Japonai tiesiog neturi kur dėti laisvo laiko. Dėl tokio "atostogų streso" išsiskiria nemažai Japonijos šeimų. Japonai yra kantrūs ir nejausmingi (ypač vyrai). Nuo mažens vaikai yra mokomi nerodyti emocijų viešumoje, tuo labiau, neverkti, nes "žmonės juoksis". Manoma, kad rodant emocijas tik be reikalo į save atkreipi dėmesį.
PapročiaiApie batusViešint Japonijoje mažiausiai kartą per dieną teks nusiauti batus. Jei prie pastato įėjimo pamatėte išrikiuotus batus, nusiaukite ir jūs. Jums duos šlepetes su kuriomis visada turėsite vaikščioti. Įeidami į kambarį išklotą tatami (ryžių kilimėliais) palikit šlepetes prieškambaryje. Tradicinėse Japonų užeigose bei restoranuose reiks naudoti dar vieną šlepečių porą, kuri bus padėta prie tualeto. Dažniausiai "tualetinės" šlepetės būna raudonos. Jei jos yra padėtos prie durų, reiškia, kad tualetas laisvas, arba koks neišmanėlis užsienietis įėjo į jį nepersimovęs šlepečių. Jokiu būdu negrįžkite į pagrindinį kambarį su raudonosiomis šlepetėmis, nebent norit mirtinai visus prajuokinti OfuroOfuro - tai tradicinės japonų vonios. "O" žodžio "furo" (vonia) priekyje reiškia pagarbą (švarai). Vyrai ir moterys maudosi atskirai. Maudymasis - ne vieta erotinėms mintims, tuo labiau darbo reikalams. Tokių vonių pasitaiko tradicinėse japonų užeigose.Maudymosi taisyklės:1. Persirengimo kambaryje pasiimk rankšluostį (dažniausiai visai mažiuką), gabalėlį muilo ir kibirą.2. Iš čia pateksi į patalpą, kurios grindys ir sienos išklotos plytelėmis. Ten yra daug dušų su suoleliais. Gerai nusitrink ir nusiprausk po dušu. Pakartok tai kelis kartus, kad būtum visiškai švarus.3. Kitame kambaryje jau laukia vonia panaši į baseiną (jokiu būdu nesinešk į ją muilo, nes visi iš tens išlips ir palauks, kol bus įpiltas naujas vanduo). Etiketas reikalauja vaikštant prisidengti "tą" vietą, o lipant į baseiną apsinuoginti.4. Vanduo vonioje labai karštas. Vonios kraštuose yra čiaupų su šaltu vandeniu, prieš lipant gali atsivėsinti vandenį (tik nepersistenk, nes gali sulaukti piktų žvilgsnių). DovanosJaponai mėgsta dovanoti dovanas. Jos reiškia draugystę ir gerus abipusius santykius. Nedovanokit labai brangių dovanų, nes jos įpareigoja atsilyginti dar brangesnėmis. Nedovanokit šukų plaukams, nes japoniškai jų pavadinimas skambėtų kushi ("ku" - kentėjimas, "shi" - mirtis). Taip pat nedovanokit rinkinių susidedančių iš 9 ar 4 dalių (9 - "ku", 4 - "shi"). Neplėšykit dovanos įpakavimo svečių akivaizdoje, nes tai laikoma godumo požymiu.DrabužiaiDauguma japonų viešose vietose vilki vakarietiškus drabužius, o namuose tradicinį kimono (niekada neužmesk dešinio kimono skverno ant kairio - tai mirties ženklas). Jaunimas mėgdžioja Europos ir Amerikos madas. Darbui labiausiai tinka tamsūs drabužiai su brangiais, bet sunkiai pastebimais aksesuarais. Aptemptaa suknelė ar sijonas moterims gali pridaryti bėdos, nes restoranuose sėdima ant grindų. Gestai ir išraiškingumasJaponų juokas ir šypsena priklauso nuo situacijos. Sutrikę jie nervingai juokiasi ir šypsosi.Japonai užsidengia burną naudoamiesi dantų krapštuku, sutrikę, žiovaudami ar kosėdami, nes dantų rodymas laikomas agresyvumo ženklu.Jei japonas ant burnos užsirišęs baltą marlę, tai reiškia, kad jis serga sloga ir nenori kitų užkrėsti.Norėdami grąžą gauti monetomis, japonai parodo ratuką iš nykščio ir smiliaus.Rodydami į save, japonai beda į savo nosį.Pyktį ir nusivylimą (nors ir retai) išreiškia tokiais būdais:
Su švilpesiu įsiurbia orą, skleisdami lyg tai garsą "š", lyg tai "sah".
Buka veido išraiška ar nenoru sutikti žvilgsnį (kontakto akimis japonai gali vengti ir tadaa, kai nenori pasirodyti agresyvūs).
Nekantria šypsena ir linktelėjimu.
Atsakydami į klausymą ilgai ir šaltai tyli.
MaistasKulinariniai stebuklaiKeli patiekalai, kurių gali gauti paragauti Japonijoje:Suši ir sashimi (žalios žuvies patiekalai)Fugu (nuodinga žuvis, bet kruopščiai išvaalyta tampa nebenuodinga)Tempura (lengvai plakti jūros produktai su daržovėmis)Udon (tiršti minkšti makaronai)Oden (įvairūs žuvias pyragėliai; daržovės ir kiaušianiai su žuvies sultiniu)Shabu-shabu (mėsa ir krevetės su daržovėmis)Yakitori (ant bambuko iešmo kepta vištiena su daržovėmis)Kushiaki/kushiage (įvairūs patiekalai kepti ant medinių iešmų; nešami ant stalo, kol pasakoma "stop")Kaiseki (tradicinis Japonų valgis iš daugybės nedidelių, puikiai suderintų patiekalų)~Don (maistas, duodamas šalia ryžių dubens)Kartais gali gauti tokių dalykų, kurių visiškai nesitiki, pvz. tau pasako, jog atneš bandelę su karšta dešrele, o gauni bandelę įdarytą keptais makaronais.HashiHashi, tai japoniškos lazdelės, kuriomis valgoma. Kelios taisyklės, kaip su jomis valgyti:
Nemandagu besti lazdeles stačiai į ryžių dubenį;
Lazdelėmis niekada nerodykite;
Dėdamiesi maistą iš bendros lėkštės, apverskit lazdeles aukštyn kojom, kad neužterštumės maisto. Jei į lėkštėje yra lazdelės, jomis ir dėkitės maistą;
Kai lazdelių nenaudojate, dėkit ne į lėkštę, o į specialų lazdelių stovą.RestoranaiSvečiai restoranuose sodinami ant grindų. Vyrai sėdi sukryžiavę kojas, o moterys klūpo arba po savimi į vieną šoną pasikišusi kojas. Jei kojos nutirpo, galima jas ištiesti, niekas dėl to nesikandžios. Kitas sėdėjimo būdas - kotatsu, kai stalas įrengtas virš grindyse išpjautos skylės. Svečiai prie tokio stalo sėdi tabaluodami kojomis. Žiemą ten būna įstatytas elektrinis šildytuvas.Pats valgisJaponijoje maistas paduodamas labai mažomis porcijomis, pakartoti duodama tik ryžių, o daugiau prašyti nemandagu. Norint dar gauti ryžių, palikite kelias kruopeles nesuvalgytas ir įdėkite į jį lazdeles. Jei suvalgomi visi ryžiai, reiškia, kad jau pasisotinai ir daugiau nebenori.Valgymą pradeda šeimininkas paimdamas lazdeles ir pasakydamas "itadakimasu" (gero apetito)