Pasirodo, kad dar ir Lietuvoje yra viena kita voveraitė :). Vieną dieną ėjome pasivaikščioti prie jūros ir sutikome betupančią ilgauodegę. Įdomu buvo stebėti kaip ji draskė paukštelio lizdą ir kišo sau į žandus. Matyt bus ilga žiema :D

Mini Klaipėdos Zoosodas. Mane nustebino gausa gyvūnų ;). Gyvūnai gerai prižiūrėti, nors matosi, kad dar daug trūksta lėšų. Užsukite ir viską patys pamatysite;)

Šis tas apie vargonus ;)

Lietuvos vargonų paveldas lig šiol daugeliui nežinomas. Nors sovietmečiu buvo sunaikinti beveik visi istoriniai vargonai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, autentiškiausius nepakeistus vargonus dar galima aptikti mažų miestelių ir kaimelių bažnyčiose. Koks jų likimas šiandienėje Lietuvoje?

W.A. Mozarto pavadintas „Muzikos instrumentų karaliumi“, vargonai yra labai senas instrumentas, kurio istorija siekia net antikos laikus. Pirmasis istorinis vardas siejamas su vargonų atsiradimu yra Ktezibijus – inžinierius iš Aleksandrijos, kuris sukonstravo pirmuosius hidraulinius vargonus, trečiajame amžiuje prieš mūsų erą. Dešinėje pusėje pavaizduoti rekonstruoti hidrauliniai vargonai. Juos sudaro trys vamzdžių eilės ir iš abiejų pusių stovintys vandens rezervuarai, kuriuose esantis vanduo palaiko oro spaudimą, reikalingą tam, kad skambėtų vamzdžiai.

SKAITYTI DAUGIAU:

http://www.vargonininkai.lt/

http://www.vargonai.lt/

Japonijoje žmonės skirsto save į grupes: šeimos, kaimo, religijos, universiteto ir t.t. Jų supratimu priklasymas grupei (ir be abejonės priklausomybė nuo jos) yra brandumo požymis. Jokiai grupei nepriklausantys japonai (Ippiki ookami - vieniši vilkai) laikomi savanaudžiais ir nevertais paasitikėjimo. Jie būna labaai pažeidžiami ir dažniausiai nepritampa prie visuomenės. Susitapatinimas su grupe ugdomas visur, tiek darbe, tiek mokykloje. Nors koledžų studentai įkvepia šiek tiek laisvės, bendrovė ir santuoka individualumą nuslopina (Japonijoj gerai žinomas posakis deruki wa utareru - "labiausiai išsikišusi vinis įkalama pirmiausia"). Šiuolaikinio japonų jaunimo elgesys daug labiau nepriklausomas nei, pvz. jų tėvų, tačiau dauguma savo individualumą išreiškia per grupę. Kuo Japonijoje žmogus vyresnis, tuo labiau jis yra gerbiamas, taip pat pagarba priklauso nuo geresnio išsilavinimo, aukštesnės padėties darbe, aukštesnės socialinės padėties. Pirmąkart susipažįstant dviem asmenim, vienas jų nusilenkia ir prisistato, tačiau pamatęs bent mažiausią užuominą, nusilenkia dar žemiau ir ima kalbėti dar nuolankiau. Dėl vietos trūkumo, japonai išmoko gyventi nekreipdami dėmesio į aplinkinius. Jie rūpinasi tik savo mažais sodeliais ir nekreipia jokio dėmesio į kaimynus, kurie elgiasi lygiai taip pat. Jei ko nors gatvėje paprašai žmogaus, tai laikoma labai neeiliniu atveju ir tau tikrai padės, nes manys, kad pagalbos tikrai reikia labai, jei jau kreipeisi į jį. Gaijin reiškia "svetimi asmenys". Taip japonai vadina užsieniečius. Ir niekas, nei Japonijoj pragyventas laikas, nei tavo meilė Japonijai nepakeis nuomonės, jog tu esi tik užsienieti. Žinoma, gali ten susirasti draugų, bet tai yra sunku ir jie greičiausiai vis tiek neužmirš, jog esi ne vietinis.Panašiai yra ir Japonijoje gyvenančiams korėjiečiams. Jiems jaučiama visuotinė panieka. Abi šalys viena kitą laiko žemiausia gyvybės forma žemėje ir, nors budami japonų nelaisvėje korėjiečiai išmoko Japonų kalbą, dabar geriau mirtų nei ja kalbėtų.
Japonų nuomonė apie vakariečius (mus):
Jie užauga turte, todėl neturi tokio atkaklumo kurį išugdo nepritekliai;
Jie kūribingi, bet grupėse dirbti nemoka;
Jie logiški, bet neturi kantrybės;
Greitai susidraugauja, bet jų draugystė dažnai nenuoširdi;
Jie savanaudžiai ir nesuvokia, kad skirtingų kultūrų požiūris skiriasi;
Vakariečių įmonės labiau rūpinasi produkcija, o ne bendradarbiais ir tarnautojais.Vienintelė vakarų šalis, kurią japonai gerbia yra Prancūzija ir Vokietija. Į japonus žiūriam kaip į žmones, makančius kopijuoti, bet negalinčius nieko naujo sukurti. Japonai gyvenimą skiria darbui ir bendrovei. Po antro pasaulinio karo jie labai greitai atkūrė ekonominę pusiausvyrą, nes žmonės labai ilgai dirbdavo po 6, o kartais net po 7 dienas per savaitę. Tačiau nors karas baigėsi, ekonomika atstatyta, jie vis dar liko darboholikais. Daugelis Japonijos bendrovių mano, kad einantys atostogų yra neatsakingi ir nelojalūs. Tik kartais ima ilgesnes nei savaitės atostogas, niekada neišnaudoja visų jiems priklausančių atostogų. Kai kurie darbdaviai net padarė privalomas atostogas ir uždraudė viršvalandžius 1 dieną per savaitę. Japonai tiesiog neturi kur dėti laisvo laiko. Dėl tokio "atostogų streso" išsiskiria nemažai Japonijos šeimų. Japonai yra kantrūs ir nejausmingi (ypač vyrai). Nuo mažens vaikai yra mokomi nerodyti emocijų viešumoje, tuo labiau, neverkti, nes "žmonės juoksis". Manoma, kad rodant emocijas tik be reikalo į save atkreipi dėmesį.
PapročiaiApie batusViešint Japonijoje mažiausiai kartą per dieną teks nusiauti batus. Jei prie pastato įėjimo pamatėte išrikiuotus batus, nusiaukite ir jūs. Jums duos šlepetes su kuriomis visada turėsite vaikščioti. Įeidami į kambarį išklotą tatami (ryžių kilimėliais) palikit šlepetes prieškambaryje. Tradicinėse Japonų užeigose bei restoranuose reiks naudoti dar vieną šlepečių porą, kuri bus padėta prie tualeto. Dažniausiai "tualetinės" šlepetės būna raudonos. Jei jos yra padėtos prie durų, reiškia, kad tualetas laisvas, arba koks neišmanėlis užsienietis įėjo į jį nepersimovęs šlepečių. Jokiu būdu negrįžkite į pagrindinį kambarį su raudonosiomis šlepetėmis, nebent norit mirtinai visus prajuokinti OfuroOfuro - tai tradicinės japonų vonios. "O" žodžio "furo" (vonia) priekyje reiškia pagarbą (švarai). Vyrai ir moterys maudosi atskirai. Maudymasis - ne vieta erotinėms mintims, tuo labiau darbo reikalams. Tokių vonių pasitaiko tradicinėse japonų užeigose.Maudymosi taisyklės:1. Persirengimo kambaryje pasiimk rankšluostį (dažniausiai visai mažiuką), gabalėlį muilo ir kibirą.2. Iš čia pateksi į patalpą, kurios grindys ir sienos išklotos plytelėmis. Ten yra daug dušų su suoleliais. Gerai nusitrink ir nusiprausk po dušu. Pakartok tai kelis kartus, kad būtum visiškai švarus.3. Kitame kambaryje jau laukia vonia panaši į baseiną (jokiu būdu nesinešk į ją muilo, nes visi iš tens išlips ir palauks, kol bus įpiltas naujas vanduo). Etiketas reikalauja vaikštant prisidengti "tą" vietą, o lipant į baseiną apsinuoginti.4. Vanduo vonioje labai karštas. Vonios kraštuose yra čiaupų su šaltu vandeniu, prieš lipant gali atsivėsinti vandenį (tik nepersistenk, nes gali sulaukti piktų žvilgsnių). DovanosJaponai mėgsta dovanoti dovanas. Jos reiškia draugystę ir gerus abipusius santykius. Nedovanokit labai brangių dovanų, nes jos įpareigoja atsilyginti dar brangesnėmis. Nedovanokit šukų plaukams, nes japoniškai jų pavadinimas skambėtų kushi ("ku" - kentėjimas, "shi" - mirtis). Taip pat nedovanokit rinkinių susidedančių iš 9 ar 4 dalių (9 - "ku", 4 - "shi"). Neplėšykit dovanos įpakavimo svečių akivaizdoje, nes tai laikoma godumo požymiu.DrabužiaiDauguma japonų viešose vietose vilki vakarietiškus drabužius, o namuose tradicinį kimono (niekada neužmesk dešinio kimono skverno ant kairio - tai mirties ženklas). Jaunimas mėgdžioja Europos ir Amerikos madas. Darbui labiausiai tinka tamsūs drabužiai su brangiais, bet sunkiai pastebimais aksesuarais. Aptemptaa suknelė ar sijonas moterims gali pridaryti bėdos, nes restoranuose sėdima ant grindų. Gestai ir išraiškingumasJaponų juokas ir šypsena priklauso nuo situacijos. Sutrikę jie nervingai juokiasi ir šypsosi.Japonai užsidengia burną naudoamiesi dantų krapštuku, sutrikę, žiovaudami ar kosėdami, nes dantų rodymas laikomas agresyvumo ženklu.Jei japonas ant burnos užsirišęs baltą marlę, tai reiškia, kad jis serga sloga ir nenori kitų užkrėsti.Norėdami grąžą gauti monetomis, japonai parodo ratuką iš nykščio ir smiliaus.Rodydami į save, japonai beda į savo nosį.Pyktį ir nusivylimą (nors ir retai) išreiškia tokiais būdais:
Su švilpesiu įsiurbia orą, skleisdami lyg tai garsą "š", lyg tai "sah".
Buka veido išraiška ar nenoru sutikti žvilgsnį (kontakto akimis japonai gali vengti ir tadaa, kai nenori pasirodyti agresyvūs).
Nekantria šypsena ir linktelėjimu.
Atsakydami į klausymą ilgai ir šaltai tyli.
MaistasKulinariniai stebuklaiKeli patiekalai, kurių gali gauti paragauti Japonijoje:Suši ir sashimi (žalios žuvies patiekalai)Fugu (nuodinga žuvis, bet kruopščiai išvaalyta tampa nebenuodinga)Tempura (lengvai plakti jūros produktai su daržovėmis)Udon (tiršti minkšti makaronai)Oden (įvairūs žuvias pyragėliai; daržovės ir kiaušianiai su žuvies sultiniu)Shabu-shabu (mėsa ir krevetės su daržovėmis)Yakitori (ant bambuko iešmo kepta vištiena su daržovėmis)Kushiaki/kushiage (įvairūs patiekalai kepti ant medinių iešmų; nešami ant stalo, kol pasakoma "stop")Kaiseki (tradicinis Japonų valgis iš daugybės nedidelių, puikiai suderintų patiekalų)~Don (maistas, duodamas šalia ryžių dubens)Kartais gali gauti tokių dalykų, kurių visiškai nesitiki, pvz. tau pasako, jog atneš bandelę su karšta dešrele, o gauni bandelę įdarytą keptais makaronais.HashiHashi, tai japoniškos lazdelės, kuriomis valgoma. Kelios taisyklės, kaip su jomis valgyti:
Nemandagu besti lazdeles stačiai į ryžių dubenį;
Lazdelėmis niekada nerodykite;
Dėdamiesi maistą iš bendros lėkštės, apverskit lazdeles aukštyn kojom, kad neužterštumės maisto. Jei į lėkštėje yra lazdelės, jomis ir dėkitės maistą;
Kai lazdelių nenaudojate, dėkit ne į lėkštę, o į specialų lazdelių stovą.RestoranaiSvečiai restoranuose sodinami ant grindų. Vyrai sėdi sukryžiavę kojas, o moterys klūpo arba po savimi į vieną šoną pasikišusi kojas. Jei kojos nutirpo, galima jas ištiesti, niekas dėl to nesikandžios. Kitas sėdėjimo būdas - kotatsu, kai stalas įrengtas virš grindyse išpjautos skylės. Svečiai prie tokio stalo sėdi tabaluodami kojomis. Žiemą ten būna įstatytas elektrinis šildytuvas.Pats valgisJaponijoje maistas paduodamas labai mažomis porcijomis, pakartoti duodama tik ryžių, o daugiau prašyti nemandagu. Norint dar gauti ryžių, palikite kelias kruopeles nesuvalgytas ir įdėkite į jį lazdeles. Jei suvalgomi visi ryžiai, reiškia, kad jau pasisotinai ir daugiau nebenori.Valgymą pradeda šeimininkas paimdamas lazdeles ir pasakydamas "itadakimasu" (gero apetito)

Vyras nuėjo į kirpyklą, nusikirpti plaukų ir jo apsikarpyti barzdos. Kai kirpėjas pradėjo dirbti, jie pradėjo kalbėtis. Jie kalbėjo apie labai daug dalykų ir įvairiomis temomis. Kai jie galų gale paminėjo Dievo temą, kirpėjas pasakė:
- Aš nemanau, kad Dievas neegzistuoja.
- Kodėl jūs taip sakote? - paklausė klientas.
- Na, jūs tik išeikite į gatvę ir suprasite, kad Dievas neegzistuoja. Pasakykite man, jei Dievas egzistuoja, ar ten būtų tiek daug sergančių žmonių? Tiek pamestų vaikų? Jei Dievas egzistuotų nebūtų nei kančios, nei skausmo. Aš negaliu įsivaizduoti mylinčio Dievo, kuris leistų visus šituos daiktus.
Klientas minutėlę pagalvojo, bet nieko nepasakė, nes nenorėjo pradėti ginčo. Kirpėjas baigė savo darbą, ir klientas paliko kirpyklą. Tik po to, kai jis išėjo, pamatė vyrą gatvėje su ilgais, suveltais, purvinais plaukais ir neapkarpyta barzda. Jis atrodė purvinas ir netvarkingas. Klientas pasuko atgal ir vėl įėjo į kirpyklą, ir pasakė kirpėjui:
- Žinote ką pasakysiu? Kirpėjai neegzistuoja.
- Ką jūs sakote? - paklausė nustebintas kirpėjas. - Aš esu čia, ir aš esu kirpėjas. Juk aš ką tik jus pakirpau.
- Ne! - klientas sušuko. - Kirpėjai neegzistuoja, nes jei jie egzistuotų nebūtų žmonių su purvinais ilgais plaukais ir neapkarpytomis barzdomis, kaip tas vyras lauke.
- Bet kirpėjai TIKRAI egzistuoja! - atsakė kirpėjas. - Tik ne visi žmonės ateina pas mane.
- Būtent! - patvirtino klientas. - Tai ir yra esmė! Dievas, taip pat, TIKRAI egzistuoja! Tik ne visi žmonės eina pas Jį ir ieško Jo. Štai kodėl yra tiek daug skausmo ir kančios pasaulyje.

Noriu dar kartą pasakyti, kad Evangelija kalba apie gyvenimą. Evangelija yra pats gyvenimas. Kai skaitau Evangeliją celėje, kyla asociacijos iš nugyvento gyvenimo, prisimenu žmones, kuriuos sutikau, kurie padarė man bloga ar kuriems padariau bloga aš, kurie mane mylėjo ir kuriuos myliu aš - visur Evangelija, visa ji apie tai. Tačiau kai neturiu tos knygos prieš save, kai važiuoju troleibusu, vaikštau universitete ar einu Laisvės alėjai žiūrėdamas į veidus, aš matau, kad tai irgi yra Evangelija. Kai Raštas prieš mane - visos mintys krypsta į gyvenimą, kai gyvenimas prieš mane - visos mintys - į šventąją Knygą. Tik taip mes tampame evangeliniais žmonėmis. Koks atpildas už tai? Atpildas - pats gyvenimas. Nekalbu apie uždarbį, pelną, magiją, tai, kad pradės sektis, imsime išlošinėti loterijoje ar pan. Ne, gyvenimas liks toks pat. Sunkumų, problemų nesumažės, o gal net padaugės. Bet… aš jau mokėsiu tą gyvenimą su visais sunkumais, problemomis nugyventi ir, nepaisant visų sunkumų, nesusipratimų, gal net žiaurumų, džiaugtis, būti linksmu, giedraminčiu, jaustis laimingu. Laimingo gyvenimo prasmė nėra sėkmė, bet veikiau tai, kad net kai sunku, jeigu nesiseka, aš vis tiek sakau: šitą gyvenimą verta gyventi. Aš moku išlaikyti viltį, tai yra būti laimingu. Sėkmė ne visada sutampa su laime.

Ištrauka iš knygos: Nerijus Čepulis „Pradžioje buvo žodis“

Taoizmas - tai tradicinė Kinijos religija, kurios pagrindas yra Laodzi ir Džuangdzi filosofija. Ji neturi savo šventyklų ar šventviečių, kuriose būtų atliekami ritualai, tačiau jos mokymas yra labai įtakingas. Taoizme yra pabrėžiama gamtos ir žmoguas darna, kosmoso ir žmonijos sąveika bei in ir jang dėsnis - viskas keičiasi bendroje ir darnioje erdvėje. Taoizmo pėdsakas regimas ir Korėjos Respublikos vėliavoje (teguki).

Teguki simbolizuoja kosmoso judėjimo tvarką. Vėliavos centre esantis ratas simbolizuoja in ir jang sąveiką, o jos kampuose esantys 4 simboliai yra iš aštuonių pranašystės trigramų, taoizmo kosmoso judėjimo simbolių. Šie ženklai simbolizuoja: dangų, žemę, ugnį ir vandenį.

Taoizmo elementų pastebima ir mituose. Šventieji (kor. - sinson) ir dievo tarnaitės (sonnjo) yra mitų personažai, su taoizmu perimti iš Kinijos. Perimti. Vis dėlto taoizmas nebuvo tiktai Kinijos religija, jis buvo plačiai paplitęs visoje Rytų Azijoje. Kaip lietuvoje plačiausiai paplitusi krikščionybė yra kilusi iš Izraelio, o Lenkijos valstybinis simbolis - baltasis erelis - yra perimtas iš Romos tradicijos.

Rabanas Gamelielis sakydavo:

"Susirask mokytoją, nesivelk į įtartinus dalykus ir niekada nepasikliauk spėlionėmis".

jo sūnus Simeonas sakydavo:

"Visą gyvenimą sukiojausi tarp išminčių ir suvokiau, kad geriausias dalykas - tyla. Svarbiausia ne moklytis, o dirbti. O tas, kas per daug plepa, skatina nuodėmę".

Rabanas Simeonas ben Gamalielis sakydavo:

"Psasaulis remiasi trimis dalykais - Tiesa, Įstatymu ir Taika".

MIŠNA

Kvailio esmę sudaro tai, kad jis nėmaž nesuvokia savo kvailumo, jis nuoširdžiai laiko save protingu, ir kuo didesnę kvailystę jis kartoja - mat, kvailystės ne tiek pasakomos, kiek kartojamos, - tuo nuoširdžiau tiki išreiškiąs giliausią mintį.

MIGVEL DE UNAMUMO

Mylėti - tai kentėti. Jei nori išvengti kančių, turi nemylėti. Tada kenti nuo nemeilės. Vadinasi, mylėti - tai kentėti, nemylėti - tai kentėti. Kentėti - vadinasi, kentėti. Būti laimingam - tai mylėti. vadinasi, būti laimingam - tai kentėti. Bet kančios daro žmogų nelaimingą. vadinasi, kad būtum nelaimingas, turi mylėti, arba mylėti, kad kentėtum, arba kentėti nuo per didelės laimės.

WOODYALLEN

„Mirtis – tai žmogaus miegas Dievo delnuose“ (R. Doveika)

GYVENIMO RAKTAS (ankh) vienas labiausiai žinomų Egipto hieroglifų.

Šio hieroglifo reikšmė – “gyvybė”. Savo rankose laiko dauguma

Egipto dievybių. Ankh reprezentuoja gyvybinius oro ir vandens

elementus. Šventiniai laivai, kurie buvo naudojami religinių

ceremonijų metu, buvo statomi taip, kad atitiktų Ankh

hieroglifo formą. Šis simbolis dažnai buvo vaizduojamas

kaip keliamas link karaliaus lūpų kaip “gyvybės dvelksmas”.

Manoma, kad gyvenimo raktas buvo valdžios simbolis.

Kiekvienas iš mūsų turi brangią pasirinkimo

dovaną. Savo gyvenimo piligrimystėje priei-

name išsišakojančius takus. Tai, kurį taką

pasirinksime, neretai turės daug didesnių

asmeniškų ir globalinių pasekmių nei tikė-

jomės. Roberto Frosto žodžiai išreiškia tą

paslaptingumą ir pakilią nuotaiką, kuri mus

apima vaikščiojant po mišką ir iš visų mus

kviečiančių takų renkantis savąjį taką:

Kadanors, praėjus daugel amžių,

Atsidūsėjęs pasakysiu:

Miško takas išsišakjo į du, ir aš -

Aš pasirinkau mažiau pramintą,

Kuris ir nulėmė mano gyvenimą.

Kaip žinome, Naujosios karalystės laikais Egiptą valdė

galingiausi faraonai "Saulės sūnūs" - Ramzis I ir Ramzis II.

Tai buvo XVIII ir visų pirma XIX dinastijos epocha (maždaug

nuo 1350 iki 1200 m.pr. Kr.), o jei mąstysime Špenglerio ana-

logijų, tai yra mūsų dabarties kategorijomis,- beveik gyvos

civilizacijos ir išprususio " CEZARIZMO" viešpatavimo laikotarpis.

Egipto faraonų palaikų, Brugšas aptiko mumijas dviejų didžiųjų

valdovų, žinia apie kurias net be archeologų ar istorikų pastangų,

eidama iš kartos į kartą, buvo pasiekusi ir mūsų dienas, būtent

RAMZIO II (1298-1232 m. pr. Kr), praminto Didžiuoju, kurio dvare,

kaip Brugšo laikais buvo tikima, užaugęs žydų tautos ir visų

Vakarų įstatymų leidėjas - MOZĖ.

Faraonas RAMZIS II valdęs 66 metus; valdinių kraujas ir aša-

ros jam padėjo sukurti ir ilgai savo valdžioje išlaikyti didžiausias

imperijas. Egiptiečių tekstai navadina RAMZIO II "didžiuoju".

Nuajosios karalystės laikotarpiu Egiptas labiausiai sustiprėjo

valdomas Tutmozio III.